Apie laisvės kalvą

Laisvė nėra paminklas ir deklaracija. Laisvės nenuliesi, neįkūnysi, neįkalinsi kažkieno sukurtoje butaforinėje formoje. Laisvė – tai jausmas ir sielos būsena. Laisvės kalva nėra „paprastų žmonių“ iš apačios apžvelgiamas paminklas „nepaprastam“ herojui ant pjedestalo. Tai paminklas mūsų Laisvės kovų istorijai, į kurią laisvoje šalyje galima žiūrėti iš visų pusių. Galima prie jos prisiliesti, jaustis tos istorijos dalimi. Laisvės kalva siekia užvesti ant kelio, pasiūlyti kryptį, o ne nurodyti konkretų atminties maršrutą – datas, pavardes, įvykius. Nes juk Laisvės patirčių ir išraiškų gali būti tiek daug, ir joks memorialas nesugebėtų jų visų aprėpti.

Projektas siūlo pradėti naują įamžinimo praktikos etapą, kuriame išeities pozicija yra laisvas, demokratiškas ir atsakingas požiūris į istoriją ir atmintį. Pasiūlymas kviečia susimąstyti apie Laisvės kainą ir asmeniškai išgyventi Laisvės dovaną, kurią gavome iš memoriale įamžintų, dėl mūsų laisvės rizikavusių, kovojusių, kentėjusių ir žuvusių žmonių – brolių, seserų, tėvų ir jų vaikų. 

Laisvės kalvos pasiūlymą sudaro šios esminės dalys: Laisvės miško memorialinė siena, už jos supilta Laisvės kalva ir visa Lukiškių aikštės erdvė su jos prieigose anksčiau sukurtais atminimo ženklais.

Miškas

Memorialinė Laisvės miško siena yra formuojama į tonuotą smulkios frakcijos betoną įspaudžiant Lietuvos miškuose augančių medžių kamienus – gautas reljefas yra savotiškas miško „pėdsakas“ – Laisvės kovų istorijos įspaudas atmintyje. Medžiai ir iš jų susidarantis miškas yra kertinis šio memorialo simbolis, turintis daugybę sluoksnių – nuo pasaulio medžio, pagoniškų šventųjų giraičių, medžiuose įsikūnijusių sielų iki krikščioniškojo gyvybės medžio, medžių vardais pasivadinusių Laisvės kovų dalyvių ir nuolat atsitiesiančios, lyg viltis prisikeliančios, atgimimą įkūnijančios gamtos. Laisvės miškas įamžina ir pagerbia ne tik tuos, kurie kovojo ir žuvo už Laisvę, bet ir tuos, kurie juos mylėjo, rėmė ir jais tikėjo. Šis įamžinimas suprantamas veikiau simboliškai nei skaičiuojant konkrečius Laisvės darbininkus ir didvyrius, nes visų išvardinti neįmanoma. Tad siūloma juos regėti kaip Laisvės mišką – kaip jėgą, kuri veikia išvien ir vis iš naujo atgimsta.

Kalva

Tuo tarpu Laisvės kalva ir visa žalioji Lukiškių aikštės erdvė kviečia švęsti Laisvę. Pasak autoriaus, būdami viešoje aikštės erdvėje kiekvieną akimirką žmonės kuria vis naują Laisvės vaizdinį, turintį daugybę scenarijų ir priklausantį jį kuriantiems laisvos Lietuvos gyventojams. Pievoje bėgiojantys vaikai, aitvarus leidžiantys paaugliai, kava besimėgaujantys tėvai ar šachmatais žaidžiantys senjorai – laisvi laisvos šalies piliečiai – yra gražiausias monumentas Laisvei. Galimybė užlipti ant kalvos pabrėžia memorialo horizontalumą. Iki šiol mūsų įamžinimo projektuose vyravusi (totalitarinė) vertikalė, čia transformuojama į atvirą ir nuolat permąstomą horizontalę, kuri simboliškai įkūnija demokratijos idėją.

Laisvės kryptis

Laisvės kalva tvirtai laikosi atvirumo principo – lankytojui paliekama tiek memorialinio reljefo, tiek kalvos interpretavimo laisvė. Projektas siekia užvesti ant kelio, pasiūlyti kryptį, o ne nurodyti konkretų atminties maršrutą – datas, pavardes, įvykius – nes juk Laisvės patirčių ir išraiškų gali būti tiek daug, ir joks memorialas nesugebėtų jų visų aprėpti. Autorius Andrius Labašauskas pripažįsta ir tai, kad ne visos Laisvės išraiškos būna malonios, tačiau mums paliekama teisė nuspręsti kaip elgtis priešais Laisvės mišką ar ant Laisvės kalvos – prisiminti, pagerbti, ignoruoti ar žeminti. Tokia Laisvė ir pasitikėjimas įpareigoja, skatina būti atsakingais už laisvą šalį, kurioje gyvename.