Jie palaiko

Dainininkė, reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė:

Vilnius – mano miestas. Visos su juo susijusios pareigos, rūpestis, palaikymas ar pagrūmojimas pirštu, viskas jame man priklauso, nes aš jame aktyviai gyvenu, čia auga mano sūnus. Vilnius visuomet buvo skirtybių miestas. Aš tikiu, kad jame dialogą gali rasti visi. Andriaus Labašausko projektas man atrodo kaip dialogo su ateities kartomis pradžia. Puoselėti istorinę mūsų vaikų atmintį – gyvybiškai svarbu. Dar svarbiau tai daryti jiems patrauklia forma ir turiniu. Būtent tai man spinduliuoja Labašausko darbas. Šiuolaikinių, progresyvių, vizionieriškų objektų atsiradimas Vilniuje reikalingas dar ir dėl to, kad ilgus metus ieškoję savo laisvės veido kontūrų, mes pamažu juos atrandame, žinome, ką ir kaip pasauliui norime pasakyti. Leiskime Vilniui augti kartu su jau užaugusia laisvės karta. Palaikykime ją, o ne menkinkime sakydami, kad yra suprantančių geriau. Už ateities Vilnių!

Filosofas Viktoras Bachmetjevas:

Turbūt labiausiai džiugina, kad šį projektą kuria jaunosios kartos menininkas. Šitaip, žvelgdami į praeities kovas už laisvę, kartu ir atmename, jog jos visuomet buvo už kitokią, laisvą, ateitį. Smagu stebėti, kaip kruopščiai ir su kokia meile Andrius stato, konstruoja, supilinėja savo ir mūsų visų Laisvės kalvą. Man tai ir gražus priminimas, kad Laisvės statyba yra nuolatinė pastanga ir ilgas, sudėtingas darbas, kuriam reikia ir mūsų visų.

Istorikas Zigmas Vitkus (Bernardinai.lt straipsnyje):

Andriaus Labašausko idėjos pranašumas, mano galva, tas, kad ji tikroviškiau ir giliau išreiškia kovos už laisvę idėją – kova už laisvę nėra vien tik šarvais švytinčio kovingojo ir pergalingo vyčio kelionė per laiką ar veržlus kavalerijos puolimas ūžiant erelių plunksnoms ir pergalingi paradai. Tai kažkas sunkesnio, gilesnio, žemiškesnio ir… šventesnio.

Kino režisierius Arūnas Matelis:

21-ame amžiuje nebūtinai reikia kalbėti tik 18-to ar 19-to amžiaus architektūrine ir menine kalba. Šiandieninės formos įkvepia, nes pulsuoja mūsų gyvu santykiu ir dialogu su istorija. Andrius Labašauskas ir jo karta, jų matymas, ne tik turi teisę būti, bet ir pareigą. „Laisvės kalva“ yra ir jų. Ir mano. Ir originali, daugiaprasmė, nors minimalistinė – kaip architektūrinis haiku. Supriešinti kartas ir paminklus yra absurdas, ir nedovanotina blogoji pamoka. Ypač naujajai kartai. Ir šios kartos kūrėjui, kuris, su tikėjimu, pasididžiavimu ir talentu, atliko jam tekusią užduotį ir laimėjo konkursą. Man Lukiškių aikštė – tai erdvė ne reprezentuotis, bet tiesiog būti. Jauki, dažnai pilna vaikiško klegėjimo. Į jos ritmą „Laisvės kalva“ ne tik dera, bet kartu iš kasdienybės pagarbiai prikelia ir pagerbia tuos, kurie kovojo dėl mūsų Laisvės.

Komunikacijos, kūrybingumo ir reklamos specialistas Tomas Ramanauskas:

Lietuvoje memorialai dažnai traktuojami kaip priekaištai. Jais reikia bauginti, liūdinti, grūmoti. Andriaus sprendimas yra memorialui, kuris nori švelniai priminti, subtiliai užsiminti ir įsilieti į mūsų viešas erdves, o ne jas atimti ir uždominuoti. Jis sušunka nekeldamas balso.

Filosofas Vilius Dranseika:

Paprasčiausia būtų vėl padaryti ką nors tingaus ir akivaizdaus, bet šiame mieste mes galime daugiau. Laisvės kalva apie laisvę ir jos gynėjus kalbina įdomiau, apčiuopiamiau ir vaisingiau.

Tinklaraštininkas Mykolas Kleckas:

Gamtą simbolizuojantis istorinis paminklas didvyriams – tai pati gražiausia forma, kokia buvo galima pagerbti Lietuvos istorijos herojus. Juk pustuštės aikštės, eilinės skulptūros, pjedestalai, atminimo lentos, asmenų kultai – tai tampa pasikartojančia pilka nuobodybe. Ačiū A. Labašauskui, kad pagaliau turėsime kažką šiuolaikiško, transformuojančio žolės ir betono lygumą į įdomią aikštę, o kartu ir leidžiančio tiesiogiai prisiliesti, išlaikyti ryšį su svarbia mūsų istorija.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis:

Miškas lietuviams visada buvo namai. Ten mes radome prieglobstį, kovojome, ilsėjomės. Kai norime pailsėti, atstatyti vidinę ramybę, mes ir dabar ten grįžtame, visi turime savo mėgstamas vietas, kur keliaujame su šeima, draugais ar vieni. Laisvės kalva yra apie tai. Apie Lietuvos miško istoriją, Lietuvą kaip mišką, mūsų vardus įsirėžusius į miško istoriją, ten patirtas kovas, praradimus ir gyvenimą.

Rašytojas ir teisininkas Justinas Žilinskas:

Man Laisvės kalva patinka, nes ji atsisako pompastikos ir ieško kitokio Laisvės idėjos įprasminimo kelio, nepamiršdama ir atminties, ir ateities.